Dabartinės Lietuvos konstitucijos pramotė

1922 m. rugpjūčio 1 d. Steigiamasis Seimas priėmė pirmąją nepriklausomos Lietuvos valstybės konstituciją. Nors  konstitucija galiojo tik šešerius metus, tačiau ji itin įstrigusi Lietuvos piliečių atmintyje. Būtent šio dokumento dvasioje mūsų partizanai (1944–1953 m.) ir išeiviai projektavo būsimos Lietuvos politinę sąrangą. Jei šiandien galiotų ši konstitucija, mūsų gana mėgiamų prezidento rinkimų neliktų, nes šalies vadovą rinktų Seimas. 1922 m. pagrindinis šalies įstatymas skelbė, kad Lietuva yra parlamentinė respublika.

„Vardan Dievo Visagalio, Lietuvos Tauta, dėkingai minėdama garbingas savo sūnų pastangas ir kilnias aukas, Tėvynei išvaduoti padarytas, atstačius nepriklausomą savo Valstybę, ir norėdama nutiesti tvirtus demokratingus jos nepriklausomam gyvenimui pagrindus, sudaryti sąlygas teisingumui ir teisėtumui tarpti, ir patikrinti visų piliečių lygybę, laisvę ir gerovę, o žmonių darbui ir dorai tinkamą Valstybės globą, per savo įgaliotus atstovus, susirinkusius į Steigiamąjį Seimą, 1922 metų rugpjūčio mėnesio l dieną priėmė šią Lietuvos Valstybės Konstituciją. Tokiais žodžiais prasideda 1922-jų metų Lietuvos Valstybės Konstitucijos įvadinė dalis.

Lietuvos visuomenės veikėjas, žurnalistas, redaktorius Juozas Bronius Laučka (1910-1993) rašė: „1922 metų konstitucija atsirado ne staigmeniškai, tartum koks iš padangių nukritęs meteoras. Kol ji buvo sukurta ir priimta, atsisteigianti Lietuva, kaip anksčiau pažymėta, vadovavosi jau keliomis trumpiau ar ilgiau veikusiomis konstitucijomis. Net ir bandydama pasikviesti karalių, Lietuvos Taryba paruošė savo kandidatui „mindauginės" konstitucijos projektą, atitikusį demokratinės valstybės pobūdį. 1922 metų konstitucija buvo pagrįsta nepriklausoman gyveniman grįžusios valstybės rinktinių dukterų ir sūnų geriausiais norais sukurti tokią santvarką, kurios rėmuose šalies ekonominė gerovė savo klestėjimu apglėbtų visus gyventojus ir kuri užtikrintų sąlygas tautinei kultūrai vystyti, mokslinei pažangai kurti, pagrindinėms žmogaus teisėms tarpti. Atkurtos valstybės statytojai pasirinko demokratiją, kaip tiesiausią ir teisingiausią žmonių valdymosi ir tvarkymosi valstybinę santvarką. Pranašumas atiduotas žmogui, piliečiui, šalies gyventojui, užtikrinant jam esmines teises: asmens orumą, religijos išpažinimo laisvę, sąžinės laisvę, nuosavybės teisę, buto neliečiamumą, teisę į darbą ir gyvenamos vietos pasirinkimą, susirink :mų ir draugijų teisę, žodžio laisvę. Tautinėms mažumoms pripažinta kultūrinė autonomija. Tiesa, kai kurios laisvės ir teisės galėjo būti suvaržytos išimtinais atvejais — dėl karo ar kitokio valstybei pavojaus, bet tai galėjo būti padaryta tik įstatymo keliu. Teismui pripažintas visiškas nepriklausomumas. Tačiau yra ir viena stambi spraga. Konstitucijoje nėra nuostato, užtikrinančio įstatymų konstitucingumą. Nėra nurodyto būdo, kaip išspręsti abejones ar ginčą dėl seimo priimto įstatymo nesuderinamumo su konstitucija.
Seimui – tautos atstovybei – palikta neribota laisvė, kai nėra teismo, turinčio teisę spręsti įstatymų teisėtumą. Pavyzdžiui, nuostatas apie galimą apribojimą pilietinių teisių ypatingais atvejais palieka atviras duris galimybei būti per dažnai ir be jokio rimto pagrindo panaudojamu. Tiesa, tokiam apribojimui reikalingas seimo pritarimas, bet seimo dauguma tokią teisę gali dažnai panaudoti prieš opozicinę mažumą labai vienašališkai. Nors ir buvo joje trūkumų, kaip kiekviename žmogaus kūrinyje, 1922 metų konstitucija akivaizdžiai liudija Lietuvių tautos valią ir ryžtą pasirinkti savitą, nepriklausomą, demokratinį valstybinį gyvenimą“.

Taigi, 1922 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos Valstybės Konstitucija yra įspūdingiausias reiškinys. Šis konstitucinis dokumentas – išskirtinis, nes būtent jis klojo demokratinius valstybingumo pamatus, atspindėjo lietuvių tautos lūkesčius, socialinius ir politinius siekius, pateikė atkuriamos valstybės konstitucinę apibrėžtį, ateities raidos gaires. Tai dokumentas, kurį galima būtų drąsiai vadinti mūsų dabartinės konstitucijos pramote. Tai pirmoji jau mūsų Lietuvos, kaip tautinės valstybės, o ne daugiatautės ir daugiakultūrės kunigaikštystės, nuolatinė konstitucija.

(1922 m. Konstitucijos dokumentą pasirašė: A. Stulginskis (nuotraukoje), Einąs Respublikos Prezidento Pareigas Steigiamojo Seimo Pirmininkas; Galvanauskas, Ministeris Pirmininkas; V. Jurgutis. Užsienio Reikalų Ministeris; V. Karoblis, Teisingumo Ministeris; J. Dobkevičius, Finansų, Prekybos ir Pramonės Ministeris; P. Juodakis,Švietimo Ministeris; J. Aleksa, Žemes Ūkio ir Valstybės Turtų Ministeris; K. Oleka, Vidaus Reikalų Ministeris; Majoras Sližys, Krašto Apsaugos Ministeris; B. Domaševičius, L. e. Susisiekimo Ministerio p.; M. Soloveičikas, Ministeris Žydų Reikalams; D. Simaška, L. e. Ministerio Gudų Reikalams p.; kalba netaisyta).