„Nepabuvęs kareivėliu nebus geras artojėlis...“ Nuotraukose – pirmieji Lietuvos savanoriai, stoję ginti Tėvynės 1918-1919 m. Laikmetis buvo labai sudėtingas: bolševikų spaudimo neatlaikanti Vokietijos armija traukėsi, reikėjo skubiai kurti savo kariuomenę. 1918 m. lapkričio 23-ąją, kai Ministras Pirmininkas A. Voldemaras paskelbė apie Apsaugos Tarybos įkūrimą, valstybė turėjo apie 100 karininkų (grįžusių iš Rusijos) ir 50 savanorių. Tačiau lietuvių noras po šimtmečių vėl turėti savo valstybę ir pareiga ją ginti gali nustebinti bet ką. 1919-ųjų kovo mėn. savanorių jau buvo 3000, o paskelbus mobilizaciją vien per pirmąjį mėnesį gretos pasipildė 10 tūkstančių vyrų. Inteligentų jų gretose buvo vienetai – paprasti sodžiaus vyrai paliko savo darbus ir vienas kitą pasiragindami organizavosi į būrius, ginkluotus kuo pasipuolė. Iki 1919-ųjų vasario vidurio bolševikų divizijos (apie 20.000 karių) užėmė du trečdalius Lietuvos, pasiekė Alytų. Daug mažesnėms lietuvių pajėgoms pavyko rusus sustabdyti, pereiti į puolimą ir iki 1919-ųjų gegužės Lietuva nuo bolševikų buvo išlaisvinta. Prieš akis dar laukė kovos su lenkais ir bermontininkais...