Kaip 1940-siais Lietuvos spauda "skūrą vertė"

Kaip veikia sovietinė propagandos mašina, puikiai galima atsekti senojoje lietuviškoje spaudoje. Kas čia vyko prieš lygiai 75 metus? Pavartykime oficialaus tuometinio dienraščio, „Lietuvos aido“, puslapius.

1940-ųjų birželio 15-oji. Sovietų Sąjunga okupuoja Lietuvą, prezidentas A. Smetona pabėga į Vakarus. Birželio 17-ąją „Lietuvos aido“ rytinis leidinys (dienraštis tuomet buvo leidžiamas net du kartus per dieną) sausai informuoja, kad A. Smetona pasitraukė, o jo pareigas perima A. Merkys. Taip pat skelbiamas Kauno karo komendanto Bobelio įsakymas apie karo padėties įvedimą, trumpa žinutė apie K. Skučo ir A. Povilaičio areštą.

Birželio 18-oji. Dienraščio pirmame puslapyje vėl sausai informuojama, jog sudaryta nauja Vyriausybė, prezidento pareigas perėmė J. Paleckis. Likusieji laikraščio puslapiai aprašinėja Vokietijos karą Vakaruose, talpinas neutralias naujienas iš šalies, skelbimus, apsakymus etc.

Vakariniame 18 d. numeryje pasirodo trumpa žinutė:

Dėmesio verta jau ši žinutė iš birželio 18-osios numerio:

Užteko vienintelės nakties, kad laikraštis taptų neatpažįstamu. Birželio 19-osios numeris jau pilnas sovietinės propagandos „perliukų":

"liaudies teisių apsaugojimas..."

"sutrupinti vergijos pančiai..."

ir "nuostabioji Raudonoji armija..."

O prezidento limuzinas, pasirodo, atliko pirmą savo garbingą misiją - pavėžino ne Smetoną, o Paleckienę!

Birželio 20-sios ir visi vėlesnieji dienraščio numeriai savo turiniu panašūs - užpildyti primyvia propagandine rašliava, šlovinančia Staliną, bolševizmą, sovietinį švietimą ir kultūrą ir t.t.:

Prieš kitaip galvojančius ir rašančius nedelsiant pradėtas puolimas:

Štai taip per vieną parą pasikeitė žurnalistinė pozicija. Ir tai padarė ne kažkokie iš užsienio atvykę okupantai, o vietiniai rašeivos. Deja.

Įdomu, ar šiandien, jei neduokdie šalį užimtų koks nors okupantas, mūsų televizijų, laikraščių ir interneto portalų redakcijos taip pat sėkmingai per naktį „perkabintų portretus“ ir už duonos su sviestu kasnį trimituotų naujam šeimininkui? Dar kartą reikia pasakyti – deja deja...