Naujienos

Kas sieja Lietuvą ir esperanto?

10/07/2013
esperantokidschain

Senajame Testamente aprašyta, kad statant Babelio bokštą Dievas nubaudė žmones už puikybę ir vietoje vienos kalbos jie ėmė kalbėti daugybe skirtingų kalbų, kas itin apsunkino jų gyvenimą. Tol, kol vieną dieną Lietuvos žydas Liudvikas Zamenhofas ėmėsi spręsti šią problemą, sukurdamas universalią dirbtinę kalbą – esperanto. Jos vadovėlis, pasaulį išvydęs 1887 m. liepos 10 d., buvo pirmas žingsnis mėginant visas kalbas vėl sujungti į vieną.

Esperanto (pažodžiui: „tas, kuris tikisi“) – labiausiai šiuo metu paplitusi dirbtinė kalba. Ši kalba nėra ir niekada nebuvo gimtoji kalba jokiai tautai. Jos pavadinimas kilęs iš pseudonimo Dr. Esperanto, kuriuo naudojosi Liudvikas Zamenhofas, spausdindamas pirmą savo darbą šia tema. Kurdamas šią kalbą, autorius jokiu būdu nesiekė pakeisti visas kitas kalbas – viso labo palengvinti bendravimą tarp kalbančių skirtingomis kalbomis.

Kadangi Esperanto yra dirbtinė kalba, ji nėra genealogiškai susijusi su jokia etnine kalba. Leksiškai ši kalba panašiausia į romanų kalbas. Fonologija, gramatika, žodynas ir semantika yra sukurta pagal Europoje paplitusias indoeuropiečių kalbas, sintaksė artima lotyniškai-slaviškai, dalyvių sistema prilygsta lietuviškai. Pradinėje kalbos stadijoje būta apie tūkstantis šaknų, iš kurių buvo galima sudaryti dešimt-dvylika tūkstančių žodžių. Šiuo metu esperanto kalbos žodynuose esama 15000-20000 šaknų, iš kurių galima sudaryti šimtus tūkstančių žodžių. Kalba vystosi ir toliau, esperanto kalbos akademija kontroliuoja jos raidos tendencijas.

Esperanto kalbos abecėlę sudaro 28 raidės. Iš 26 lotynų/anglų abėcėlės raidžių buvo atmestos 4 (q, w, x, y) ir pridėtos 6 naujos, uždėjus stogelį priebalsėms c, g, h, j, s bei lankelį balsei u. Abėcėlėje yra 5 balsės (u, a, o, e, i), kurios žymi atskirą skiemenį, ir dvi pusbalsės (j ir u su lankeliu). Žodžių prasmei atskirti tonai nenaudojami. Visada kirčiuojamas priešpaskutinio skiemens balsis, nebent galūnė yra netariama.

Esperanto sunkiai skynėsi kelią į pripažinimą, jos vartotojai buvo persekiojami tiek Stalino (kaip „kosmopolitų“ kalba), tiek Hitlerio (kaip „žydų kalba“, sukurta žydo). Tačiau ji atlaikė pasipriešinimą, išliko ir sparčiai vystosi iki šiol. Manoma, kad šiuo metu yra bent 1000 žmonių, kurie šią kalbą nuo gimimo naudoja savo kasdieniniame gyvenime. Esperanto kalbos populiarumą lemia tai, kad ją labai lengva išmokti. Žodžių šaknys pasiskolintos iš įvairių kalbų, joje daug tarptautinių žodžių, gramatika paprasta ir logiška, neturi išimčių. O išradingai sumanyta žodžių darybos sistema ženkliai sumažina leksikos, kurią privalu išmokti, apimtį. Už visa tai pasaulis dėkingas Lietuvos žydui Liudvikui Lazarui Zamenhofui.

 

Liudvikas Lazaras Zamenhofas 1859 m. gimė Balstogėje, Rusijos imperijoje, Lietuvos žydų šeimoje. Pagal profesiją esperanto kūrėjas buvo akių gydytojas ir filologas. Jo gimtosios kalbos buvo lenkų, rusų ir jidiš, bet taip pat sklandžiai kalbėjo ir vokiškai. Vėliau mokėsi ir gilino prancūzų, lotynų, graikų, hebrajų bei anglų kalbų žinias, domėjosi italų, ispanų ir lietuvių kalbomis.

L. L. Zamenhofas mokėsi keturmetėje mokykloje, vėliau gimnazijoje, kur ir pasireiškė jo nepaprastas gabumas kalboms. Šeimai persikėlus gyventi į Varšuvą, pradėjo lankyti Filologinę gimnaziją. Laikui bėgant Zamenhofas ėmė galvoti apie visiems bendrą kalbą, kadangi kalbų įvairovė, jo nuomone, yra nesusikalbėjimo priežastis. Iš pradžių mąstė apie graikų, vėliau lotynų kalbas, tačiau greit suprato, kad šios kalbos yra pernelyg sunkios ir kad nė viena gimtoji kalba nebus visų vyriausybių priimta kaip bendra kalba. Taip kilo mintis sukurti dirbtinę – esperanto kalbą. Studijuodamas kalbas jis pastebėjo anglų kalbos gramatikos paprastumą, rinko panašius žodžius, kurie įvairiomis kalbomis skamba labai panašiai, dar jis pastebėjo, kad naudojant priešdėlius ir priesagas žymiai sumažėja žodžių skaičius.  Pirmoji esperanto kalbos versija buvo baigta 1878 m. Ji buvo pavadinta „Lingwe Uniwersala“. Naujosios kalbos mokėsi keli Zamenhofo bendraklasiai. Po metų gavęs Varšuvos gimnazijos diplomą, jis išvažiavo studijuoti medicinos į Maskvos universitetą. Zamenhofo tėvas norėjo, kad sūnus susikoncentruotų į studijas ir išmestų iš galvos mintis apie dirbtinę kalbą, tad visus jo užrašus su esperanto kalba sudegino. Grįžęs mokslų tęsti  į Varšuvą, Liudvikas prisiminė ką buvo rašęs ir nesunkiai vėl iš naujo parašė naujosios kalbos gramatiką. Kalba buvo pavadinta „Lingvo Universala“. Tobulino ją iki pat 1884 m., o 1887-ųjų liepos 10-ąją, jau dirbdamas gydytoju, išleido pirmąjį paties sukurtos kalbos vadovėlį, pavadintą „Tarptautinė kalba. Įžanga ir pilnas vadovėlis“. Kalbos kūrėjas pasivadino Dr. Esperanto slapyvardžiu, tad greitai visi ėmė taip vadinti pačią kalbą. Netrukus susibūrė esperantininkų bendruomenė, pasirodė leidinys „La Esperantisto“, kūrėsi esperanto klubai. L. L. Zamenhofas visą gyvenimą labai daug dėmesio skyrė esperanto kalbos tobulinimui. Ši kalba ėmė plisti daugelyje šalių, o 1905 m. Prancūzijoje įvyko ir pirmasis Pasaulinis esperanto kalbos kongresas.

comments powered by Disqus

"Folkšokas 2017" - jau šį šeštadienį!!!

Logoshock2 Susitinkame rugpjūčio 19 d. 21.00 val. Klaipėdos Teatro aikštėje!
Skaityti daugiau »

Legendinis "Folkšokas" sugrįžta!

Logoshock Rugpjūčio 19 d., 21.00 val. Klaipėdos Teatro aikštėje griaudės "Folkšokas 2017"!
Skaityti daugiau »

Yra šalis - nėra pinigų? Nesąmonė! (2)

lampa Kiek Lietuvoje reikia valstybės tarnautojų, kad pakeistų elektros lemputę? Skaičiuojam: vieno vyr. specialisto, kuris lemputę laiko. Tada keturių specialistų, kurie suka stalą, ant kurio stovi vyr. specialistas.
Skaityti daugiau »

Siūlyk kandidatą!