Laikraštukai „iš pogrindžio“

1944 m. rugpjūčio 22 d išleistas pirmasis žurnalo „Jaunimo gretos“ numeris. Lietuvos Lenino komunistinio jaunimo sąjungos centro komiteto leidinys jaunimui 1989 m. pasiekė net 212 tūkst. egz. tiražą, tačiau jau po keleto metų sumažėjo daugiau kaip 10 kartų, kol galiausiai visiškai nunyko, kaip ir visa dirbtinė komjaunimo organizacija. „Jaunimo gretų“ griūtis susijusi ne tik su politinėmis permainomis, bet ir su „pogrindinių“ įvairių jaunimo subkultūrų leidinukų – fanzinų – pasirodymu. Pastarieji 9-10 deš. sandūroje tapo itin populiarūs jaunimo tarpe dėl savo įvairaus ir laisvo turinio.

Fanzinas (angl. fanzine, iš angl. fan 'mėgėjas' + angl. magazine 'žurnalas') – paprastai neprofesionalus leidinys, kurį leidžia tam tikro dalyko (tam tikro literatūros žanro, muzikos pakraipos ir pan.) mėgėjai. Sąvoka atsirado JAV mokslinės fantastikos mėgėjų aplinkoje (teigiama, kad jis pasirodė 1940 m. spalio mėn. išleistame Russ Chauvenet mokslinės fantastikos fanzine „Detours“). Vėliau terminą ėmė naudoti ir ne mokslinės fantastikos mėgėjai. „Tai žurnalo + laikraščio + almanacho + … hibridas – alternatyva oficialiesiems leidiniams, spausdinanti tai, ko nespausdina „tikroji“ spauda. Istoriškai pirmieji buvo mokslinės fantastikos fanzinai. Vėliau imta leisti komiksų, įvairių muzikos krypčių (roko, pankroko ir kt.), siaubo filmų, sporto, vaidmenų žaidimų fanzinus. Kartais fanzinai tampa profesionaliais leidiniais (angliškai tokį leidinį vadina prozine). Neretai profesionalūs rašytojai pirmus savo kūrinius būna paskelbę fanzinuose.

Kaip savo bakalauro darbe („Fanzinai Lietuvoje 1988–1996“) rašo žurnalistas Ugnius Liogė, fanzinus
 galime
 vadinti
 pogrindžio
 literatūra
 (nors
 ne
 visi
 fanzinai
 iš tiesų yra priskirtini „pogrindžio“ kategorijai). Lietuvoje nuo seno buvo ryškūs įvairūs rezistenciniai
 judėjimai: anticariniai,
 vėliau
 antisovietiniai
 ir
 kiti.
 Buvo neblogai išvystytos ir pogrindinės
 leidybos
 tradicijos.
 Prisiminkime
 knygnešius,
 laikraščius/žurnalus
 „Aušrą“
 ir
 „Varpą“,
 „miško
 brolių“ leidinius,
„Lietuvos bažnyčios kroniką“ ir
 t.t.
 Sąjūdžio
 laikais
 plito
 „Sąjūdžio žinios“, kurios buvo savaip labai artimos politiniams fanzinams. Visa tai buvo pogrindiniai, nelegalūs, neregistruoti, nekomerciniai, ne masinio tiražo, entuziastų leidžiami leidiniai, bet
 visgi, kaip tvirtina U. Liogė, tai
 nebuvo tikri fanzinai,
 nes šių leidinių
 neleido
 kokie
 nors
 specifiniai
 jaunimo
 judėjimų atstovai ar tų judėjimų dalyviai. Pasirodo, pasak autoriaus, kad ne viskas, kas neregistruota, yra fanzinai.

Ypatingai patriotiškais
 Atgimimo
 metais
 ir
 demokratijos
 paplitimo
 laiku
 Lietuvoje susiformavo gan gausūs jaunimo judėjimai, pritraukę daug kūrybingų žmonių, – taip
 atsirado
 sąlygos
 fanzinams
 gimti
 ir
 plisti.
 Tad tikrųjų
 fanzinų
 istorija
 Lietuvoje
 prasideda
 kartu su
 Atgimimu,
 1988-aisiais
rugsėjo
 11
 d.,
 kuomet
 išleidžiamas
 pirmas šviestinis
 pankų
 leidinys
 „Mūsų ašigalyje“.
 Įdomu tai,
 jog
 šis leidinys buvo užregistruotas – vienintelis toks visoje ligšiolinėje fanzinų istorijoje.
 Iki to laiko sąlygų egzistuoti fanzinams,
 galima
 sakyti,
 nebuvo.
 Totalitarinio
 sovietinio
 režimo
 metais
 buvo kontroliuojami
 dauginimo
 aparatai,
 spausdinimo
 mašinėlės
 ir
 kitos
 fanzinų gamybai
 būtinos
 priemonės,
 uoliai
 dirbo
 saugumo
 departamentas
 ir
 kiekvienas nesankcionuotas
 krustelėjimas
 buvo
 sekamas.
 Su Saugumo tarnyba problemų turėjo
 ir
 tuometinis
 fanzino
 „Mūsų
 ašigalyje“
 leidėjas
 Nerijus
 Pečiūra
 (tuomet jis labiau buvo žinomas
 „Atsuktuvo“
 pravarde),
 tais
 laikais
 buvęs
 vienas
 pagrindinių
 Lietuvos pankų
 judėjimo
 lyderių.
 Fanzinas
 dėl paties
 Atsuktuvo
 bei
 jo
 kompanijos
 landumo
 ir
 lakios
 fantazijos
 buvo
 savaip įdomus.
 Mašinėle
 atspausdintas,
 prastai
 atšviestas,
 pilnas
 atsitiktiniam žmogui tikrai bjaurių fotografijų, jis buvo
 paprasčiausias
 surogatas,
 o savam skaitytojui – tai žinių šaltinis: kur, kada ir kaip nugriaudėjo festivalis, kokia grupė išleido savo įrašus, pagaliau čia
 buvo galima
 skelbti
 savo
 idėjas.

1988-ųjų
 pabaigoje
 išėjo
 pirmieji
 fanzino
 „Gatvės
 vaikai“
 numeriai. Jį
 leido
 anarchistinėmis

 pažiūromis
 garsus
 pankas
 Aleksas
 Navickas. 1989
m pasirodė
 pirmasis
 fantastikos
 mėgėjų
 fanzinas
 „infoSFera“.
 Pirmasis
 fanzinas,
 rašęs
 apie
 metalo
 muziką Lietuvoje,
 vadinosi
 „Metal
 ʹEm
 All“, jis išėjo
 1990 m. Taip pat metais pasirodė ir svarbiausias pankų, o galima teigti ir viso tuometinio lietuviško muzikinio pogrindžio
 fanzinas
 „KNK“
 („Koks
 Nors
 Kelias“), kuris
 ilgainiui
 tapo
 labai
 populiarus šalies undegroundʹe dėl savo informatyvumo, be to, buvo nemokamas.
 Nuo
 1991
 m.
 fanzinų
 leidyba
 Lietuvoje
 vis
 sparčiau
 įsibėgėja.
 1992-ųjų pabaigoje išleistame
 nedideliame
 „Lietuvos
 fanzinų
 kataloge“
 užfiksuota
 18
fanzinų.
 Praėjus
5-eriems metams nuo fanzinų Lietuvoje atsiradimo, 1993m. vasario mėn.
 išleistas
 pirmasis
 daugialypio,
 įvairiais
 pogrindžio
 veiklos
 sferas apžvelgiančio fanzino
 „Raganos
 ir
 Alus“
 numeris.
 Greitai šis leidinys
 dėl savo patrauklaus maketo ir turinio įgavo nemažą populiarumą ir tapo svarbiausiu šalies fanzinu (tą rodo leidinio tiražas) ir netrukus įtakojo daugelio kitų fanzinų atsiradimą (1994-aisias jų jau buvo apie 200!), nes dažnai savo puslapiuose spausdino skatinimus leisti kuo daugiau įdomių leidinukų. Nors vieni fanzinai nustodavo 
egzistavę, atsirasdavo naujų
 leidėjų,
 naujų idėjų, išeidavo nauji
 numeriai.

Beje, fanzinai taip aktyviai buvo leidžiami tik Lietuvoje, kaimyninėse šalyse, išskyrus Lenkiją,
 tokio aktyvumo
 nepastebėta.
 Šiais laikais fanzinų leidimas yra sumenkęs, kadangi juos išstūmė internetiniai mėgėjų leidiniai.

(Nuotr. V. Montvydo-Žemaičio Lietuvos partizanų laikraštis „Laisvės balsas“, leistas 1946–1948 m.; Nėrius Pečiūra: tada ir dabar; anarchisto Alekso Navicko iš Švenčionių fanzinas „Gatvės vaikai“).