Lietuvą atkūrę vyrai (14). Aleksandras Stulginskis

Lietuvos Respublikos Prezidentas, agronomas. Iškentėjęs tremtį Sibire grįžo į Lietuvą, mirė vėliausiai iš visų Nepriklausomybės Akto signatarų.

Aleksandras Stulginskis gimė 1885 m. vasario 26 d. Kutalių kaime (dabar Šilalės raj.), gausioje bežemių valstiečių (kumečių) šeimoje (Aleksandras – jauniausias iš dvylikos vaikų). Stulginskiams išgyventi padėjo vyresnieji Aleksandro broliai, išvykę dirbti į JAV ir rėmę šeimą. Mokėsi Kaltinėnų liaudies mokykloje, Liepojos gimnazijoje (mokslus joje apsimokėjo, pardavęs vienintelį tėvo palikimą – arklį), 1908 m. baigė Žemaičių kunigų seminariją Kaune, metus tobulinosi Insbruko (Austrijoje) universiteto Teologijos fakultete, tačiau kunigo šventimų atsisakė ir 1913 m. Halės (Vokietijoje) universitete baigė agronomijos mokslus.

Grįžęs į Lietuvą dirbo Vilniaus žemėtvarkos komisijoje, buvo agronomu Alytuje, rašė straipsnius žemės ūkio tematika. Prasidėjus I pasauliniam karui A. Stulginskis persikėlė į Vilnių, dalyvavo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti veikloje, buvo vienu iš Lietuvos krikščionių demokratų partijos atkūrimo iniciatorių, Ūkininkų sąjungos steigėju ir vadovu, 1915-1919 m. vadovavo švietėjiškai „Ryto“ draugijai, rengė kursus pradžios mokytojams, pats dėstė Vilniaus lietuvių gimnazijoje. Kartu su J. Basanavičiumi, M. Biržiška, A. Smetona ir kitais inteligentais rengė užsienio vyriausybėms skirtus dokumentus, kuriais reikalavo krašto nepriklausomybės. Nuo 1917 m. pradėjo redaguoti naują laikraštį „Tėvynės sargas“, nuo 1918-ųjų – „Ūkininką“.

Prezidentas A. Stulginskis dalyvauja Karo mokyklos 3-ios laidos išleistuvėse, Kaunas, 1920 m. spalio 17 d.

1918 m. vasario 16 d. A. Stulginskis kartu su kitais Lietuvos Tarybos nariais pasirašė Nepriklausomybės Aktą (jam tuomet buvo 33-eji). 1918-1919 m. dirbo Vyriausybėje: buvo II Ministrų kabineto ministras be portfelio, III Ministrų kabineto Pirmininko pavaduotojas, IV Ministrų kabineto žemės ūkio ir valstybės turtų ministru. 1920 m. Steigiamojo Seimo rinkimus laimėjus krikščionių demokratų blokui, tapo Steigiamojo Seimo pirmininku, einančiu ir Lietuvos Prezidento pareigas (nuo 1920 m. birželio 19 d.). Po 1922 m. I Seimo rinkimų vėl perrinktas Prezidentu, po 1923 m. II Seimo rinkimų – dar kartą, Prezidentu buvo iki 1926 m. birželio 7 d.

1922-ųjų vasario 16 d. paradą Kaune sveikina: kariuomenės vadas gen. ltn. Juozas Kraucevičius, Prezidentas Aleksandras Stulginskis, Krašto apsaugos ministras mjr. Balys Sližys, neatpažintas asmuo, Ministras Pirmininkas Ernestas Galvanauskas (LCVA nuotr.)

A. Stulginskiui einant Prezidento pareigas, buvo įtvirtinta Lietuvos nepriklausomybė, priimta Lietuvos Konstitucija, atgautas Klaipėdos kraštas, padėti pagrindai šalies ūkiui. Kaziui Griniui Prezidento pareigas perdavęs A. Stulginskis nepritarė 1926 m. gruodžio perversmui ir, atsisakęs galimybės išvykti ambasadoriumi į užsienį, visiškai pasitraukė iš politikos. Pasiskolinęs pinigų, nusipirko Jokūbavo miestelyje (Kretingos raj.) apleistą dvarelį ir persikėlė ūkininkauti ten, pats dirbo visus ūkio darbus, gyveno kukliai ir paprastai.

Prezidentas Aleksandras Stulginskis tremtyje Krasnojarsko krašte

Sovietams okupavus Lietuvą, A. Stulginskis su žmona 1941 m. birželio 8 d. buvo ištremtas į Sibirą (jis kalėjo Krasnojarsko krašte, žmona Ona – Komių respublikoje). Į Lietuvą jiems leista grįžti tik 1956-siais. 1957-1959 m. dirbo moksliniu bendradarbiu Vytėnų daržininkystės bandymų stotyje, tačiau sovietinė valdžia pasiekė, kad jis būtų iš darbo atleistas. Kartu su žmona gyveno 6 kvadratinių metrų kambarėlyje, tačiau pasiūlymo emigruoti į Vakarus atsisakė. Mirė Aleksandras Stulginskis 1969 m. rugsėjo 22 d. Kaune, palaidotas Panemunės kapinėse. Jis – vėliausiai miręs iš visų Vasario 16-osios Akto signatarų.