Lietuvą atkūrę vyrai (5). Steponas Kairys

Vienas iš Lietuvos socialdemokratų partijos įkūrėjų, padėjęs parengti Nepriklausomybės Akto tekstą. Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas. Inžinierius, suprojektavęs didžiųjų Lietuvos miestų inžinerinius tinklus.

Steponas Kairys (tikroji pavardė – Tumasonis) gimė 1879 m. sausio 3 d. Užunvėžių kaime (dabartiniame Anykščių rajone) pasiturinčių valstiečių šeimoje. 1894 m. baigė Palangos progimnaziją ir įstojo į Šiaulių gimnaziją. Apsistojęs Šalkauskių namuose Šiauliuose, buvo būsimojo filosofo Stasio Šalkauskio korepetitoriumi. Už lietuvišką veiklą ir atsišaukimų rašymą iš gimnazijos pašalintas, bet vėliau leista mokslus tęsti. Gimnaziją baigė 1898 m. ir įstojo į Peterburgo technologijos institutą.

Gimnazistas Steponas Kairys (kairiofondas.weebly.com nuotr.)

Dar Šiauliuose S. Kairys susipažino su ką tik Europoje pasklidusia socialdemokratijos idėja ir liko jai ištikimas visą gyvenimą. Peterburge tęsė pogrindinę socialdemokratų veiklą, todėl už metų buvo iš instituto pašalintas, vėliau vėl priimtas. 1900 m. tapo Lietuvos socialdemokratų partijos nariu, 1901 m. – partijos CK nariu, juo išliko iki 1944 m. Aktyviai dalyvavo 1905 m. revoliuciniuose įvykiuose, buvo išrinktas į Vilniaus Didįjį Seimą, buvo Seimo vicepirmininku, 1907 m. dalyvavo II Valstybės Dūmos rinkimuose, redagavo socdemų leidinius, dalyvavo tarptautiniuose Europos socdemų renginiuose. S. Kairio vadovaujami Lietuvos socialdemokratai atsisakė jungtis prie bolševikiškos Rusijos komunistų partijos ir šios nuostatos niekada neatsisakė. Revoliucijai subliuškus grįžo į Rusiją, 1908 m. baigė institutą, kartu su P. Vileišiu statė tiltus Samaros ir Kursko gubernijose.

S. Kairys – Peterburgo instituto studentas (kairiofondas.weebly.com nuotr.)

1912 m. grįžo į Vilnių, įsidarbino savivaldybės kanalizacijos ir vandentiekio skyriuje. Jam vadovaujant parengti ir pradėti tiesti Vilniaus vandentiekio ir kanalizacijos tinklai. Tuo pat metu aktyviai reiškėsi lietuviškoje veikloje, buvo vienas iš 1917 m. Vilniaus konferencijos organizatorių, išrinktas į Lietuvos Tarybą, tapo jos vicepirmininku, kartu su kitais socdemais reikalavo, kad Vasario 16-osios Aktas skelbtų visišką, o ne dalinę Lietuvos nepriklausomybę. Padėjo suredaguoti galutinį Akto variantą.

1918 m. rudenį jis pakvietė socdemus organizuoti Lietuvoje savivaldybes ir organizuoti rinkimus į Steigiamąjį Seimą. 1918 m. gruodį S. Kairiui teko bėgti iš Vilniaus nuo artėjančių V. Kapsuko bolševikų. M. Sleževičiaus vyriausybėje buvo paskirtas tiekimo ir maitinimo ministru. Išrinktas į Steigiamąjį Seimą, buvo socdemų frakcijos lyderis. Buvo I, II ir III Seimų deputatu, III-ojo Seimo vicepirmininkas, dalyvavo Darbininkų Internacionalo veikloje. Už pernelyg aštrius pasisakymus jo redaguojamuose leidiniuose 1929 m. nuteistas dviems savaitėms kalėjimo.

Steigiamojo Seimo socialdemokratų frakcija, 1921 m. Steponas Kairys – pirmoje eilėje trečias iš dešinės

1923-1938 m. dirbo Kauno miesto savivaldybės kanalizacijos ir vandentiekio skyriaus vedėju, parengė Kauno vandentiekio ir kanalizacijos planus ir ieškojo jiems finansavimo (kad būtų išvengta gyventojams nenaudingų užsienio paskolų). S. Kairys padėjo parengti vandentiekio ir kanalizacijos projektus Šiauliams, Marijampolei, Vilkaviškiui, Panevėžiui. 1923-1943 m. dėstė inžinerines disciplinas Lietuvos universitete (VDU), 1939 m. gavo profesoriaus laipsnį, 1941-1943 m. – Statybos fakulteto dekanas.

S. Kairys buvo vienu iš dviejų Akto signatarų (kartu su M. Biržiška), kurie atsisakė signatarams 1922 m. nutarimu paskirtų žemės sklypų, mat laikė tokį siūlymą visiškai amoraliu. Kuomet Kauno valdžia už sėkmingą miesto nuotekų projektą paskyrė jam premiją, jos atsisakė – Kaunas pernelyg neturtingas miestas, kad švaistytųsi pinigais. Asmeniškai sutaupęs 8000 litų, atidavė juos mokyklos gimtajame Užunevėžyje statybai. Gaila, kad šiandieniniai socialdemokratai nelinkę sekti savo patriarcho pavyzdžiu...

1943 m. su kitais VDU Senato nariais protestavo prieš vokiečių ketinimus išvežti studentus darbams į Vokietiją, buvo kelioms dienoms suimtas, bet koncentracijos stovyklos išvengė. 1943-ųjų lapkritį Kaune įsikūrė Lietuvos išlaisvinimo komitetas, S. Kairys tapo jo vadovu. Po pusmečio Gestapui susekus organizaciją, S. Kairiui pavyko išvengti arešto, jis slapstėsi Obelynėje pas prof. Tadą Ivanauską, Šiauliuose pas Sodeckius. Gavęs pasą svetima ūkininko Juozo Kaminsko pavarde pabandė laiveliu bėgti į Švediją. Sulaikę vokiečiai neatpažino, S. Kairiui pavyko per Liepoją pasiekti Vokietiją. Čia atkūrė VLIK'o veiklą, vėliau persikėlė į JAV, tęsė Lietuvos socdemų veiklą, niekada nepripažino okupacinės Lietuvos valdžios ir ragino tai daryti tarptautines socdemų organizacijas. JAV ir toliau gyveno J. Kaminsko pavarde. Mirė Niujorke 1964 m. gruodžio 16 d.

Steponas Kairys Vokietijoje, 1947 m.

Jam pasitraukus į Vakarus Lietuvoje likusi jo žmona Ona Kairienė sovietų valdžios buvo persekiojama, kalinta, 1948 m. išvežta į Sibirą. 1956 m. grįžo į Lietuvą, bet Sibiro vargų nualinta netrukus mirė. S. Kairys labai sielojosi dėl žmonos likimo. 1996 m. signataro palaikai perlaidoti Kauno Petrašiūnų kapinėse, greta žmonos.

Jo vardu pavadintos gatvės Vilniuje, Kaune ir Anykščiuose.