Meilės įkvėptos lietuvių liaudies dainos

1825 m. gegužės 26 d. Karaliaučiuje išleistas Liudviko Rėzos su talkininkais parengtas pirmasis lietuvių liaudies dainų rinkinys „Dainos“.

Prūsų lietuvių visuomenės veikėjas, lituanistas, teologas, tautosakininkas, Karaliaučiaus universiteto profesorius Liudvikas Rėza, išleidęs pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį, sakė: Lietuvių liaudies dainos, kaip šis rinkinys rodo, daugiausia yra meilės dainos: jose apdainuojami meilės ir džiaugsmo jausmai, piešiama šeimos gyvenimo laimė ir paprasčiausiu būdu parodomi švelnūs šeimos narių ir giminių santykiai…

Liudvikas Martynas Gediminas Rėza (1776 m. sausio 9 d. – 1840 m. rugpjūčio 30 d.) – kuršininkas, prūsų lietuvių visuomenės veikėjas, lituanistas, teologas, tautosakininkas, Karaliaučiaus universiteto profesorius.

Anksti neteko tėvų, buvo globojamas giminaičių. Vaikystės metais kopų smėlis užpustė gimtinę – jai jis vėliau skyrė vokiečių kalba parašytą eleginį eilėraštį Pražuvęs kaimas.  Mokėsi Kaukėnų mokykloje, vėliau atsidūrė beturčių namuose Karaliaučiuje. Būdamas devyniolikos metų, įstojo į Karaliaučiaus universiteto Teologijos fakultetą. Be teologijos L. Rėza mokėsi antikinių kalbų, literatūros istorijos, retorikos, klausė istorijos paskaitų, bet labiausiai domėjosi filosofija ir Rytų kalbomis. Didelę įtaką jo asmenybės brendimui darė universitete dėstę filosofas I. Kantas, orientalistas J. Hasse. Nors J. Hassės teorija nebuvo moksliškai pagrįsta, bet jaudino L. Rėzos vaizduotę ir skatino domėjimąsi gimtojo krašto, kurio dalis buvo ir Kuršių nerija, istorija.

Studijas L. Rėza baigė 1799 m., ir nors jį viliojo mokslininko karjera,  šiuo keliu pasuko ne iš karto: 15 metų L. Rėza ėjo kariuomenės pamokslininko pareigas ir tik nuo 1816 metų susiejo savo veiklą tik su universitetu. Akademiniam darbui L. Rėza ruošėsi visą laiką po studijų pabaigos: studijavo filosofiją, istoriją, hebrajų, chaldėjų, arabų kalbas ir 1807 m. apgynė mokslinį darbą „Apie šventųjų knygų moralės aiškinimus pagal Kantą”, įgydamas filosofijos daktaro laipsnį. 1810 m. L. Rėza tapo Karaliaučiaus universiteto ekstraordinariniu profesoriumi ir skaitė krikščionių bažnyčios istorijos kursą bei įvadą į Senąjį bei Naująjį testamentą. Už studiją apie lietuviškos Biblijos istoriją L. Rėzai buvo suteiktas dar ir teologijos daktaro laipsnis, o 1819 m. jis buvo paskirtas teologijos fakulteto dekanu, vėliau tapo rektoriumi. 1828 m. L. Rėza tapo pirmuoju teologijos fakulteto profesoriumi – senjoru.

L. Rėza buvo aktyvus visuomenės veikėjas. L. Rėzos mokslinė ir visuomeninė veikla jo gyvenimo pabaigoje buvo aukštai įvertinta: 1840 m. jis buvo apdovanotas Prūsijos valstybiniu ordinu.

Didžiausių Rėzos nuopelnu literatūrologai laiko K. Donelaičio kūrybos išsaugojimą – 1818 metais Rėza išleido „Metus“, o po dar šešeto metų paskelbė likusias šešias Donelaičio pasakėčias. Rėza ne tik išleido, bet ir pabrėžė „Metų“ išskirtinumą ir svarbų vaidmenį lietuvių literatūroje, akcentavo šio kūrinio tautiškumą ir liaudiškumą. Remdamasis Donelaitį pažinojusių žmonių prisiminimais, Rėza pateikė šio vieno lietuvių kultūros ramsčių biografijos faktus, atskleidė asmens bruožus. Kita ypač reikšminga Rėzos veikla – tai lietuvių tautosakos rinkimas ir tyrinėjimas. Šį darbą vainikavo 1825 metais Karaliaučiuje pasirodęs Rėzos parengtas pirmasis lietuvių liaudies dainų rinkinys „Dainos oder Litauische Volkslieder“, kuriame buvo ir pirmoji mokslinė studija apie lietuvių liaudies dainas. Nors pats Rėza liaudies dainų ir nerinko, jis buvo subūręs nemažą talkininkų ratą, kurių dėka išleistą rinkinį sudarė 85 liaudies dainos ir 7 melodijos, o Rėzos archyve rastos dar 145 autentiškos dainos.

(Evos Erikos Labutytės exlibris; L. Rėzos portretas, autorius nežinomas; Rėzos „Lietuvių dainų“ antraštinis lapas, 1825 m., lmta.lt nuotr.)