Mūzų buveinės

1977 m. Maskvoje vyko 11-oji Tarptautinės muziejų tarybos konferencija, kurioje buvo nuspręsta minėti Tarptautinę muziejų dieną. Nuo 1978 m. ši šventė gegužės 18 d. minima 150 šalių. Įvairių šalių muziejuose rengiamos atvirų durų dienos, konferencijos.

Tai graikai šias ypatingas kultūros paveldo įstaigas pavadino „Musion“ – mūzų buveinėmis. Kūrybinio įkvėpimo deivės globoja muziejus! Jų funkcijos – rinkti, saugoti, moksliškai tyrinėti ir pateikti visuomenei materialinės bei dvasinės kultūros vertybes.

Muziejams prilygintos įstaigos (gamtos rezervatai, paveldo centrai ir kitos) kartais vadinamos paramuziejais. Vienas pagrindinių muziejaus tikslų – šviesti visuomenę. Pagal visuomeninę paskirtį jie yra viešieji, mokslo tiriamieji ir mokomieji. O pagal kaupiamų vertybių pobūdį – istorijos, gamtos mokslų, technikos, meno, kraštotyros, iškilių asmenybių arba memorialiniai.

Nuo Knoso iki Baublio...

Muziejų pirmtakais laikomi Knoso rūmų lobynas Kretos saloje, sukauptas dar XVI amžiuje pr. Kr., taip pat Vanų dinastijos rūmai bei Ino orakulų archyvas Kinijoje iš XIII–XII amžių pr. Kr. Kaip muziejus taip pat minima Ninevijos rūmų Mesopotamijoje biblioteka, įkurta prieš 27 amžius. Antikos laikais garsėjo meno saugyklos Atėnų akropolyje, Pergame, Aleksandrijoje. Romos imperatoriai savo meno kolekcijose susigrobdavo tuometinės Oikumenos – viso pažinto pasaulio – vertybes ir keistenybes. Viduramžių Europoje kultūros centrais tapo vienuolynai.

XVIII–XIX amžiais Europos šalyse buvo įsteigti pirmieji valstybiniai muziejai, skirti tautų istorijai. Žinia, jie buvo kuriami privačių kolekcijų pagrindu. Surinkti tokias galėjo tik aristokratai, garsių krašto giminių palikuonys.

Ne kitaip muziejai radosi ir Lietuvoje. XVI amžiuje meno ir knygų rinkiniais garsėjo Valdovų rūmai Vilniuje. XVII–XIX amžių tarpsnyje turtingais istorinių vertybių rinkiniais galėjo pasididžiuoti daugelis Lietuvos didikų dvarų. Amžininkus stebino Vilniaus vaivados Mikalojaus Kristupo Radvilos, praminto Našlaitėliu, ginklų, meno, monetų kolekcijos ir biblioteka Nesvyžiuje. Kunigaikštis Konstantinas Tyzenhauzas Pastovių dvare turėjo litografijų ir ornitologinį – savo sumedžiotų paukščių iškamšų bei akvarelinių jų piešinių – kabinetą. Siesikų pilaitėje Dominykas Daugėla visą bokštą buvo paskyręs priešistorinių ir istorinių ginklų ekspozicijai. Pirmąjį visuomenei skirtą muziejų 1812 metais įkūrė rašytojas Dionyzas Poška. Tai garsusis Baublys, išskobtas iš tūkstantmečio ąžuolo kamieno, augusio Bardžių dvaro laukuose.

Dionizas Poška (1764– 1830) – XIX a. lietuvių rašytojas, vienas žymiausių kultūros veikėjų. Žymiausias D. Poškos kūrinys – „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“.

Apie 1773–1780 m. mokėsi Kražių kolegijoje, paskui pasirinko teisininko kelią, praktikavosi Raseinių palestroje. 1786 m. jam pripažintas advokato vardas. Būdamas 17-18 metų pradėjo dirbti Raseinių žemės teisme, iš pradžių advokatu, paskui teismo regentu, ežių teismo sekretoriumi, žemės teismo raštininku. Nuo 1790 m. iki mirties gyveno Bardžiuose, kaimelyje šalia Bijotų, turėjo baudžiauninkų. D. Poška buvo plataus masto kultūros veikėjas. Jis palaikė ryšius su žymiausiais savo meto žmonėmis, kurie domėjosi Lietuvos istorija, lietuvių kalba ir literatūra. Barzdžiai XIX a. pradžioje tapo ryškiu lietuvių kultūros židiniu. Čia 1812 m. D. Poška nukirsdinęs seną ąžuolą ir išskobęs jo kamieną, įsteigė pirmąjį Lietuvoje senienų muziejų, vadinamąjį Baublį, apie kurį rašė savo poemoje „Ponas Tadas“ poetas A. Mickevičius (1834). Muziejus buvo gausiai lankomas, garsas apie jį sklido toli už Lietuvos ribų. 

D. Poška domėjosi Lietuvos istorija, lietuvių kalba ir reiškėsi kaip poetas. Jo poeziją sudaro eiliuotos epigramos ir sentencijos, eiliuoti literatūriniai laiškai (D. Poška yra žymiausias šio žanro atstovas lietuvių literatūroje), eilėraščiai. Tačiau vertingiausias – „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“. Spėjama, kad poema „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“ parašyta 1815–1825 m., sekant nežinomo lenkų rašytojo poema „Cholop polski“ (Lenkų valstietis), tačiau dėl žymių turinio papildymų ir formos pakeitimų laikomas originaliu poeto kūriniu. Poška rašė:

Dalele žmonių brangi, vienok panieikinta,

Iš kurio darbios rankos žemės vaisiai krinta!

Jei mano raštu tavo vargų nemažinsiu,

Norint sopulius širdies pasauliui priminsiu.

Mirė D. Poška 1830 m. balandžio 30 d. (gegužės 12 d.) dieną Bardžiuose, palaidotas Kaltinėnų parapijos kapinėse šalia anksčiau mirusios žmonos Uršulės. Senas užrašas ant kapo byloja:

Žinok, ateivi, jog tas kapas yra

Tikro žemaičio ir garbingo vyro,

Kurs kalbą mūsų ištaisyti troško,

O pats vadinos Dionizas Poška.

 Lietuvos muziejai dabar

Lietuvoje muziejai pagal pavaldumą skirstomi į nacionalinius (steigia Kultūros ministerija), respublikinius (steigia Kultūros ministerija arba kitos valstybės valdymo institucijos), savivaldybių (steigia savivaldybės), žinybinius (steigia viešieji juridiniai asmenys, įstaigos, organizacijos) ir kitus (viešąsias įstaigas, privačius, visuomeninius, mokyklų).

Pagal muziejuose esančių rinkinių rūšį Lietuvoje veikia archeologijos, etnografijos, gamtos, istorijos, literatūros, meno, mokslo, technikos, kraštotyros, memorialiniai ir kitokie muziejai. Be savo pagrindinės pareigos – įsigyti eksponatus ir išsaugoti ateinančioms kartoms rinkiniuose esančią svarbią medžiagą, muziejai tyrinėja rinkinius ir atskleidžia naujas žinias bei jas platina, bendradarbiauja su švietimo įstaigomis ir rengia muziejines moksleivių lavinimo programas, rengia ekspozicijas ir parodas, dalyvauja ekspedicijose, organizuoja su muziejaus veikla susijusius kultūros ir mokslo renginius.