Nepamirštama skriauda tautai

Birželio 14 d. – Gedulo ir vilties diena. Šią dieną Lietuvoje minimi tremtyje žuvę lietuviai. Galima teigti, kad jeigu ne karas ir okupacijos, šiandien Lietuvoje gyventų ne 3,4 mln. (dėl emigracijos dar mažiau), bet apie 5 mln. gyventojų – maždaug tiek, kiek gyvena Suomijoje, Danijoje, Airijoje.  Istorikų teigimu, į partizaninę kovą prieš sovietų okupantus pakilusi mūsų valstybė nukentėjo labiau nei mažiau pasipriešinusios Latvija ar Estija.

1941 m. birželio 14 d. Sovietų Sąjunga pradėjo masinius gyventojų trėmimus į Sibirą. Deportacija į Sibirą Maskvos įsakymu prasidėjo visame Pabaltijyje – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Perpildyti ešelonai vienas po kito riedėjo į Rytus, išveždami virs 40 tūkst. įvairų tautybių žmonių, kurių didžiajai daliai nebuvo lemta sugrįžti. Daugiau kaip 70 procentų tremtinių sudarė moterys ir vaikai. Planai rengti tokią „operaciją“ pradėti rengti dar pavasarį, 1941 m. kovo mėnesį LKP vadovybė pritarė rengiamam masiniam Lietuvos gyventojų trėmimui. 1941 m. birželio 14-18 dienomis SSRS vidaus kariuomenės daliniai nepateikę jokių kaltinimų be teismo į SSRS šiaurę ir Sibirą ištrėmė 16261 Lietuvos gyventoją.

Iš viso iš Lietuvos išvežta apie 18 500 žmonių, kurių didžioji dalis vežti į tremtį, kiti – į GULAG'o stovyklas. Buvo ištremta daug to meto politikų, kitų visuomenės veikėjų, tarp kurių ir antrasis Lietuvos Respublikos prezidentas Aleksandras Stulginskis.Atskirti nuo šeimų vyrai buvo išgabenti vergiškam darbui į GULAG‘o lagerius, jų šeimos – į tolimiausius SSRS rajonus, kur dažnai palikti likimo valiai patys turėjo išgyventi atšiauraus klimato sąlygomis. Tremiama buvo šeimomis, jų turtas būdavo nacionalizuojamas. Žmones suveždavo prie geležinkelio, suvarydavo į gyvulinius vagonus ir antisanitarinėmis sąlygomis veždavo į Sibirą, Rusijos europinės dalies šiaurę, Kazachijos SSR. Tremtiniams trūkdavo oro, maisto, jie patirdavo didžiulius dvasinius sukrėtimus. Vežami pirmiausia žūdavo vaikai, senyvo amžiaus žmonės, nėščios moterys, ešelonuose gimę kūdikiai. Kiekvienas mėginimas pabėgti buvo slopinamas ginklu. Tie, kurie išgyvendavo kelionę, būdavo įdarbinti kolchozuose, miško paruošų ir kalnakasybos įmonėse, dalis patekdavo į lagerius. Darbo jėgos poreikis rytiniuose SSRS regionuose buvo viena iš kitų trėmimų priežasčių. Įvairiose Sibiro vietose tremtiniai buvo verčiami dirbti medkirčių, geležinkelio tiesėjų ir kt. sunkius fizinius darbus. Be to, juos vargino šaltos aplinkos sąlygos, jiems patiems teko statytis būstus. Ypač sunki padėtis buvo ištremtųjų į negyvenamas salas Lenos žiotyse, prie Laptevų jūros. Čia tremtiniai turėjo kone plikomis rankomis statydintis jurtas, žemines, barakus.

1941-ųjų vasarą prasidėjo beveik pusantro dešimtmečio trukęs Lietuvos gyventojų naikinimas ir trėmimas, virtęs tautos tragedija, kurios mastų mes dar iki šiol nesame iki galo įsisąmoninę. Kai ankstyvą 1941-ųjų birželio 14-osios rytą į žmonių duris ėmė belstis NKVD pareigūnai ir vietiniai kompartijos bei komjaunimo aktyvistai, atėję vežti „liaudies priešų“ į Sibirą, daug kam atrodė, kad atėjo pasaulio pabaiga. Tačiau retas tuomet galėjo įsivaizduoti, jog ši pasaulio pabaiga truks iki pat 1952-ųjų ir tik tada iš Lietuvos į Sibirą pajudės ešelonai su paskutine tremiamųjų banga. O tarp tų areštų, trėmimų ir šaudymų dar bus Antrasis pasaulinis karas, kuris neapsieis be masinių civilių žmonių žudynių, 1944-ųjų masinis bėgimas nuo raudonosios armijos, dešimtmetį trukusi pasipriešinimo kova. Ir visa tai pareikalaus šimtų tūkstančių žmonių gyvybių.

1948 m. gegužės 22 d. 4 valandą ryto įvykdytas didžiausias masinis Lietuvos gyventojų trėmimas, kurio metu panaudojus gyvulinius vagonus ištremta apie 40 tūkst. žmonių, jų tarpe – 10 897 vaikai iki 15 metų. Vykdant centrinio bolševikų aparato Maskvoje direktyvas, tremtiniai nugabenti į Sibirą, SSRS pietus ir kitas menkai tinkamas išgyvenimui vietoves. Tarp įvairių sovietinio režimo represijų prieš Lietuvos gyventojus šie trėmimai užima svarbiausią vietą.

Masiniai trėmimai sugriovė daugelio lietuvių gyvenimą. Baigėsi jų svajonės, planai, mintys apie geresnį rytojų. Prieš akis buvo tik tolima kelionė į nežinomybę. Svetimame krašte tremtiniai turėjo tik vieną tikslą – išgyventi.

Šiandien, prabėgus 72-jiems metams po pirmųjų Lietuvos gyventojų trėmimų, Lietuvoje gyvuoja projektas „Misija Sibiras“. Šio projekto idėja gimė 2005 m. Lietuvos jaunimo organizacijos tarybos (LiJOT) rudens Asamblėjoje priėmus rezoliuciją dėl jaunimo patriotiškumo. Rezoliucijoje teigiama, jog Lietuvos jaunimas yra patriotiškas, tik tai suvokia kitaip, nei prieš tai buvusios kartos, todėl jam nėra galimybių jį parodyti visuomenei suprantamomis „tradicinėmis“ priemonėmis. Nuo projekto vykdymo pradžios įkalinimo vietose Sibire apsilankė vienuolika jaunimo ekspedicijų, sutvarkiusių apie 90 lietuviškų kapinių ir susitikusių su ten gyvenančiais lietuviais. Lietuvos jaunimo organizacijos taryba (LiJOT), projektą organizavo iki 2012 m. ir išlydėjusi 11-tąją ekspediciją, „Misiją Sibiras“ perdavė labdaros ir paramos fondui „Jauniems“.

Šio fondo direktorius ir „Misija Sibiras“ koordinatorius Arnas Marcinkus yra mūsų projekto „YRA ŠALIS“ dalyvis visuomenės veikėjų srityje. A. Marcinkaus vadovaujama iniciatyva „Misija Sibiras“ aštuntus metus įtraukia lietuvių jaunimą iš visos Lietuvos bei pasaulio ir parodo, kad jauni žmonės – pilietiški ir patriotiški. Jie įamžina ir tvarko lietuvių tremtinių ir politinių kalinių kapavietes Sibire, prisimena ir pagerbia nuo sovietinio režimo nukentėjusius bei žuvusius Lietuvos piliečius, įvairių pristatymų metu parodo visuomenei, kokia svarbi istorinė atmintis.

(BFL nuotrauka, kadras iš režisieriaus Justino Lingio dokumentinio filmo „Ledo vaikai“)