Svarbiausiam mūsų tautos mūšiui – 603-eji!

Žalgirio mūšis padarė didelį įspūdį XV amžiaus europiečiams. Svarbiausiose to meto kronikose jis buvo vadinamas „Didžiuoju mūšiu“. Žalgirio laukuose pasiekta pergale pasibaigė keletą šimtmečių trukusi Kryžiuočių ordino ekspansija ir agresija prieš Lietuvą. Po Žalgirio mūšio Lietuvos didžioji kunigaikštystė įtvirtino savo teritorinį integralumą, o sustiprėjęs Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto politinis autoritetas padarė didelę įtaką Lietuvos valstybės prestižui, atvėrė kelius į Europos politikos ir diplomatijos forumus XV amžiaus pirmojoje pusėje.

Daug istorikų bando sudėlioti tikslią mūšio eigą, paaiškinti taiklius Vytauto ir Jogailos priimtus sprendimus tiek prieš mūšį, tiek jo metu. Tačiau nustatyti tai tiksliai yra pernelyg sudėtinga, o mes tik galime jums pateikti lietuvių istorikų sukurtą mūšio scenarijų.  

Jano Mateikos paveikslas „Žalgirio mūšis“ (1878 m.).

To meto kryžiuočių ordino teritorijoje (dabartinėje Lenkijoje) tarp Griunvaldo (lietuviškai – „Žalgiris“; lenkų istorijoje Žalgirio mūšis minimas Griunvaldo mūšio vardu) ir Tanenbergo  kaimų (lietuviškai – „Eglių kalno“; vokiečiai ir daugelis kitų Vakarų Europos šalių Žalgirio mūšį vadina Tannenbergo mūšiu) susirėmė jungtinė Lietuvos–Lenkijos ir Kryžiuočių ordino kariuomenės.

Kryžiuočiai įsirengė savo būstinę šalia Griunvaldo gyvenvietės. Tą dieną jie turėjo 32 000 karių, Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė – 51 000. Nepaisant to, vokiečiai buvo daug geriau ginkluoti: 21 000 puikiai ginkluotų kavaleristų, 6 000 sunkiai ginkluotų pėstininkų ir dar 5 000 treniruotų tarnų, kurie buvo geriau ginkluoti nei daugelis lietuvių-lenkų pėstininkų. Dauguma jų buvo ginkluoti vėzdais, o jų šarvai buvo žymiai prastesni nei priešų. Be to, ordino kariuomenė turėjo dar apie 100 patrankų. Kryžiuočių kariuomenėje, be vokiečių, į pagalbą kovojant prieš pagonis buvo susirinkę dar ir anglų, prancūzų, vengrų, austrų, bavarų, tiuringiečių, čekų, liuksemburgiečių, flamandų, olandų riterių.

Už kelių kilometrų, šalia mažos gyvenvietės Sterbako, buvo įrengta lietuvių-lenkų būstinė. Lenkai sudarė grėsmingą armiją iš 18 000 riterių, 11 000 vasalų ir 4 000 pėstininkų. Prie jų prisidėjo dar 11 000 Lietuvos riterių ir pėstininkų, 1 100 totorių ir dar apie 6 000 čekų, rusų, moldavų. Artilerijos jungtinė kariuomenė turėjo nedaug – viso labo 16 patrankų. Kryžiuočiams vadovavo geriausi to meto pasaulyje mūšio strategai – didysis magistras Ulrichas von Jungingenas, didysis maršalas Frederikas von Wallenrodas, didysis vadas Kuno von Lichtenšteinas ir aprūpinimo pajėgų maršalas Albrechtas von Švarcenbergas. Taigi nors lietuvių-lenkų kariuomenė turėjo daugiau žmonių, kryžiuočiai turėjo ryškų pranašumą savo ginkluote ir karo vadyba.

To meto metraščiai pasakoja, kad Žalgirio mūšis prasidėjo 1410 m. liepos 15 d. 5 val. ryto, kuomet kryžiuočių pulkai su vėliavomis, arkliais ir ginklais pasirodė horizonte. Keli lenkų vadai tuomet ėmė prašyti karaliaus Jogailos leidimo pradėti puolimą, tačiau šis nesutiko. Vadai kurį laiką buvo nepatenkinti šiuo sprendimu, tačiau vėliau suprato, kodėl Jogaila neskubėjo pulti. Patekėjus saulei, vakarų pusėje stovėję kryžiuočiai ėmė „kepti“ saulės atokaitoje. Apie 8.30 val., kai jie jau buvo išpilti prakaito, didysis magistras von Jungingenas pasiuntė porą riterių į priešininkų pusę, kad sukeltų provokaciją, tačiau Jogaila ramiai sureagavo ir toliau delsė. Visi buvo pasiruošę dideliam mūšiui, galbūt didžiausiam mūšiui iš kada nors įvykusių pasaulyje. Kairėje mūšio lauko pusėjo buvo išsidėstę lenkai, čekai, moldavai. Dešinėje pusėje Vytautas Didysis vadovavo totoriams, rusams ir lietuviams. Dalis pėstininkų, daugiausiai lenkų, buvo pasislėpę girioje. Tiek kryžiuočių, tiek Lietuvos-Lenkijos kariuomenės patrankos buvo išdėstytos pačiame priekyje.

Apie vidurdienį Jogaila staiga davė signalą pulti. Kryžiuočių patrankos suspėjo iššauti tik porą kartų, kai jų pirmąsias pozicijas jau pasiekė Vytauto vadovaujami kariai. Von Jungingenas, matydamas patrankų ir pėstininkų neveiksmingumą stabdant lietuvius, įsakė pulti kavalerijai. Pėstininkai, bandydami išvengti priešo, patekdavo po kavalerijos arklių kanopomis ir buvo mirtinai sutrypti. Tie, kurie išvengdavo saviškių arklių kanopų, mirtį pasitikdavo susikovę su lietuviais. Taigi pirmoji kryžiuočių pėstinikų linija buvo sunaikinta.

Totoriai, pakilę ant kalvos ir pamatę atžygiuojančius kryžiuočius, ėmė bėgti palikę lietuvius ir rusus vienus. Tai buvo chaotiškas ir nedisciplinuotas atsitraukimas, keletas kryžiuočių nusivijo paskui totorius. Po kelių mylių persekiojimo, kurio metu buvo užmušta apie 50 totorių, kryžiuočiai sugrįžo į mūšio lauką.  Matydami, kad lietuvių kariuomenė mažesnė ir prasčiau ginkluota, jie nusprendė sutriuškinti lietuvius ir mūšiui vadovavusį jų vadą Vytautą Didįjį. Vos tik kryžiuočiai pradėjo spausti lietuvius, Vytautas, supratęs jų veiksmus, įsakė trauktis link girios, o tai matydami priešai patenkinti puolė toliau. Lietuviams tariamai atsitraukus, atsargoje buvę lenkų riteriai puolė kryžiuočius. Tuo metu lietuviai apsisuko ir stojo į pagalbą lenkams. Pagrindiniame mūšyje devyni kryžiuočių pulkai puolė lenkus ir sėkmingai pro juos veržėsi, tačiau jiems apsupti lenkus sutrukdė trys Smolensko pulkai ir keletas lietuvių.

Tuo metu Vytautas formavo naujas lietuvių ir totorių pajėgas ir pradėjo naują pulkų puolimą. Buvo apie 14 val. po pietų, pats karščiausias laikas, kai Vytauto ir Jogailos strategija ėmė rodyti rezultatus. Ordino riteriai nuo saulės ir įnirtingos kovos buvo išprakaitavę ir pavargę. Sugrįžus į mūšį Vytautui, Jogaila pasiuntė savo riterius. Kryžiuočiai ėmė trauktis. Tai matydamas, didysis magistras į mūšį pasiuntė rezervą ir kova vėl tapo apylygė. Apie 18 val. vakaro iš girios pasirodė lenkų ir lietuvių valstiečiai, apsiginklavę menkais mediniais ginklais, tačiau kryžiuočiai nesugebėjo sulaikyti jų didelio kiekio. Tuomet į mūšio lauką patraukė ir Von Jungingenas su 16 savo pulkų. Pasiekus kovos vietą, prasidėjo lemiamas mūšis. Lėtai lietuvių, lenkų, čekų, rusų, moldavų, totorių būriai apsupo kryžiuočius. Kai žiedas užsidarė, ietys, durklai, dalgiai – viskas buvo panaudota kryžiuočių triuškinimui. 16 naujų pulkų nieko nebegalėjo pakeisti. Viskas buvo baigta. Lietuvių-lenkų puolimas buvo toks stiprus, kad niekas nesugebėjo ištrūkti. Manoma, kad Lietuvos-Lenkijos kariuomenei pavyko sutriuškinti vokiečius dėl to, kad aplinkybių priversti dalis jų ėmė trauktis. O gal tik Vytauto paliepimu suvaidino atsitraukimą? Kaip ten bebūtų, minėtas atsitraukimas lėmė tai, kad vokiečių kariuomenė išsisklaidė ir tapo pažeidžiama.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir Lenkijos karaliaus Jogailos vadovaujama sąjungininkų kariuomenė beveik septynių valandų kovoje pasiekė akivaizdžią pergalę – žuvo Kryžiuočių ordino vadovybė: ordino didysis magistras Ulrichas Jungingenas, didysis maršalas Friedrichas Valenrodas, didysis komtūras Kuno Lichtenšteinas, kiti svarbūs pareigūnai, ordino riteriai. Skaičiuojama, kad mūšyje žuvo apie 28 000 kryžiuočių ir jų padėjėjų bei daugiau kaip 50 ordino lyderių. Tai buvo galutinis Kryžiuočių (Teutonų) ordino žlugimas, po kurio jis daugiau niekad nebeatsigavo. Tikslus jungtinės Lietuvos-Lenkijos armijos žuvusiųjų skaičius nežinomas, bet manoma kad jis siekė 20 000.