Vieno pastato pamoka (1)

Išvadas apie valstybės būseną galima pasidaryti bežiūrint į vieną vienintelį jos pastatą. Netikit? Pabandykim tai padaryti kartu.

Pavyzdžiu paimkime visiems puikiai žinomą Kauno klinikų centrinių rūmų pastatą (dabar vadinamą Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikomis) ir grįžkime į aštuonių dešimčių metų senumo istoriją. Kaune per šimtmečius niekada nebuvo didelio ligoninės pastato. 1922 m. Kaune įkūrus Lietuvos universitetą, jo Medicinos fakulteto vadovai ne tik parengė valstybei visą kartą jaunų gydytojų, bet ir nuošitdžiai rūpinosi ligoninių statybomis. Didžiausią darbą čia nuveikė 1924-1940 m. Medicinos fakulteto dekanu dirbęs gydytojas Vladas Lašas.

Medicinos fakulteto įkūrimo branduolys: (sėdi iš dešinės į kairę) dr. Leonas Gogelis, dr. Petras Avižonis, dr. Antanas Jurgeliūnas, gyd. Vladas Lašas (stovi kairėje) ir Petras Raudonikis. 1922 m.

Vlado Lašo rūpesčiu Voldemaro vyriausybė skyrė lėšų Akių ir ausų klinikai Vytauto prospekte statyti (architektas V. Landsbergis, darbai užbaigti 1930 m.), 1931-1932 m. A. Mickevičiaus gatvėje iškilo nauji Teorinės medicinos rūmai (architektas V. Dubeneckis). Tačiau pagrindiniu V. Lašo tikslu buvo didžiųjų universitetinių klinikų statyba.

1936 m. gegužę prof. V. Lašas pristatė klinikų statybos klausmą Vyriausybės kabineto posėdyje. Preliminariais skaičiavimais statyboms reikėjo tuo metu didžiulės sumos - 3,5 mln. litų. Vyriausybė pritarė idėjai ir nusprendė darbus pradėti tuoj pat, 1936-siais. Daug diskusijų kilo dėl reikalingo 12 hektarų žemės sklypo (buvo siūloma apie 20 variantų), pasirinkta klinikoms vieta tuo metu buvo už miesto ir tai daug kam atrodė nepriimtina. 1936 m. rugpjūtį paskelbtas 3 mėnesių trukmės konkursas architektams, kurį laimėjo prancūzai U. Cassanas ir E. Ouchanoffas, turintys didelę ligoninių statybos Europoje patirtį. Dirbdami Kaune ir Paryžiuje jie per 5 mėnesius užbaigė statybos projektą. 1937-ųjų liepos 21 d. pradėtos ligoninės statybos. Darbų metu paaiškėjo, kad pasirinktoje vietovėje gruntiniai vandenys labai arti žemės paviršiaus, todėl semia klinikos tunelius. Teko iš Paryžiaus metro statytojų skolintis naujausią betono tankinimo technologiją ir įrangą, projektas pabrango, bet Vyriausybė neabejodama rado papildomų lėšų. 1939-ųjų liepą, vos per 3 metus nuo sprendimo priėmimo, didžiausio tarpukario Lietuvos pastato statyba buvo užbaigta.

Kauno klinikų pastatas, 1940 m. (nuotrauka iš Aleksandro Sako tinklalapio alsa.blogas.lt)

Turint omenyje to meto statybines technologijas ir techniką – tikrai neįprastas darbų tempas. Ir jokių abejonių dėl neskaidrių konkursų, pasirinktų nekokybiškų medžiagų ar darbo broko. Statybos eigą prižiūrėjo bei kontroliavo pats prof. V. Lašas, tam net neprireikė valstybės tarnautojų pagalbos. Beje, kalbant apie juos: Sveikatos apsaugos ministerijos tarpukarinėje Lietuvoje net nebuvo, prie Vidaus reikalų ministerijos dirbo Sveikatos departamentas, kuris atliko ministerijos funkcijas – išduodavo gydytojams licenzijas užsiimti darbu, vizitavo ir tikrino ligonines, organizavo valstybės tarnautojų sveikatos patikrinimus, tyrė skundus ir t.t. Štai kaip atrodė ši „ministerija“:

Visi Sveikatos departamento tarnautojai, apie 1930-1940 m. (nuotr. iš Lietuvos gydytojų sąjungos archyvo)

Turbūt dar sunkiau įsivaizduoti, kad šios ministerijos darbui užteko vos 2 telefono numerių:

Puslapiai iš Kauno miesto telefono abonentų knygos, 1933 m.

Šiandieninė Sveikatos apsaugos ministerija turi daugiau kaip 200 darbuotojų, o jai pavaldžiose įstaigose - dar keli šimtai valdininkų. Mūsų sveikata rūpinasi Vaistų kontrolės tarnyba (114 darbuotojų), Akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba (62 darbuotojai), Radiacinės saugos centras (50 darbuotojų), Ekstremalių sveikatai situacijų centras (55 darbuotojai), Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras (52 darbuotojai), Higienos institutas, Bioetikos komitetas ir daugybė kitų ministerijos padalinių. Gal todėl pas eilinį gydytoją pakliūti mėnesiais neįmanoma, o bet kokioms didesnėms statyboms pinigų valstybėje nelieka...