Vilniaus rotušė ir Marcelinas Šikšnys

1906 m. gegužės 6 d. Vilniaus rotušėje suvaidintas pirmasis po spaudos draudimo lietuviškas spektaklis – tragedija „Pilėnų kunigaikštis“. Tai tik vienas iš garbingo mūsų tėvynainio Marcelino Šikšnio nuopelnų.

Vilniaus rotušė...
Kada pastatyta pirmoji Vilniaus rotušė, nėra žinoma (pati pirmoji rotušė atsirado XII a. Vokietijoje ir vadinta Rathaus). Vilniškė rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1503 metais kunigaikščio Aleksandro rašte, kuriuo miestas įpareigojamas pastatyti užvažiuojamuosius namus užsienio pirkliams, kad šie neaplenktų Vilniaus. 1572 metų vokiečių kartografo G. Brauno „Pasaulio miestų atlase“ pateiktame Vilniaus plane Rotušė jau aiškiai nurodyta. Tai pailgas dviejų aukštų mūrinis pastatas, prie kurio prisišliejusios krautuvės ir aukštas, smailus bokštas.

Rotušė ne kartą degė, buvo atstatoma, kol galų gale Vilniaus magistratas kreipėsi į iš užsienio grįžusį jauną talentingą architektą Lauryną Gucevičių. Jis parengė originalų bokšto gelbėjimo projektą ir 1781 m. birželio 9 d. ėmėsi pats vadovauti darbams. 1797 metais Rotušės statybai gauta 50 000 rublių paskola ir darbai buvo tęsiami. Tačiau L. Gucevičius darbų baigti nespėjo – 1798 m. gruodžio 10 d. mirė. Visgi po metų pastatas buvo baigtas.

Lauryno Gucevičiaus Rotušė stovi iki šiol. XVIII amžiuje ji turėjo erdvų dengtą kiemą (dabar čia vestibiulis) su plačiais įvažiavimais iš vakarų (nuo Vokiečių g.) ir rytų (nuo šv. Kazimiero bažnyčios) pusės. Pirmame aukšte buvo krautuvės su įėjimais iš lauko, patalpos svarstyklėms ir matams laikyti, raštininko būstas. Pro įėjimą nuo Vokiečių gatvės pusės patekdavai į prieangį, iš ten laiptais – į antrą aukštą, o per siaurą patalpą – į rūsius. Pietinėje dalyje (nuo Rūdninkų g. pusės) buvo dvi miesto sargybinės ir sargybinių viršininko būstas, greta – didokas kalėjimas. O kalėjimas kriminaliniams nusikaltėliams buvo įrengtas rūsyje. Antrame aukšte – erdvus vestibiulis, reprezentacinė, pirklių, vaito bei magistrato salės, magistrato archyvas, greta jo – iždinė. Nuo Vokiečių gatvės pusės – Vilniaus pirklių bendrijos salė ir pirklių archyvas su iždine. Naujoji Rotušė bokšto nebeturėjo, o vėlesnis sumanymas jį atstatyti liko neįgyvendintas. (J. N. Glovackio portrete architektas Laurynas Gucevičius (1753 - 1798))

... ir kultūra
Rotušė, kaip administracinis pastatas, nebuvo pritaikyta kultūriniams renginiams, o štai Rotušės aikštėje vykdavo svarbiausios miesto šventės ir spalvingi miestiečių paradai. Kai į Vilnių atvykdavo valdovai, ji būdavo puošiama triumfo arkomis ir iliuminuojama, o Rotušės balkone grodavo kapelos.
Bėgo metai... 1903 metais gatves apšvietė elektra, 1905-aisiais pasirodė pirmasis automobilis, buvo įsteigta kultūros draugija „Vilniaus kanklės“, po lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo Rotušėje vėl atsidarė Mažasis teatras. 1906 m. gegužės 6 d. čia suvaidintas pirmasis lietuviškas spektaklis – Šiaulėniškio (Marcelino Šikšnio) tragedija „Pilėnų kunigaikštis“, pastatyta „Vilniaus kanklių“ draugijos, kuriai vadovavo G. Landsbergis-Žemkalnis. Drama „Pilėnų kunigaikštis“ susilaukė nepaprastai didelio pasisekimo. Rygoje ją statė net penkis kartus. Ilgą laiką spektaklis buvo vaidintas Lietuvos miestų teatrų scenose. Jame vaidino ir Petrapilio, Voronežo, Odesos bei kitų miestų artistai.

Marcelino Šikšnio (1874–1970) gyvenimas buvo ilgas, sudėtingas, prasmingas darbais ir sunkiais gyvenimo išbandymais. Jis išgyveno lietuviškos spaudos draudimo metus, savo poezija ir dramomis skelbdamas lietuvišką žodį ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų, kur tik gyveno lietuvių; pergyveno karų baisumus, ištvėrė okupacijas ir visada dirbo, buvo Lietuvos kultūros, šviesos ir mokslo švyturys. Visi Marcelino Šikšnio nuopelnai dideli, tačiau pats didžiausias tas, kad jis atvėrė Vilniaus krašto lietuviams visų aukštųjų mokyklų duris. Būdamas Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos direktoriumi jis kaip įmanydamas stengėsi, kad lietuvių gimnazijų abiturientai turėtų teisę stoti į bet kokį pasaulio universitetą. Pagaliau lietuvių gimnazijos mokiniams buvo leista laikyti egzaminus valstybinėje komisijoje, kurios atstovus ir pirmininką skirdavo lenkų švietimo kuratorija. Nuo 1925 m. mokiniai, išlaikę visus egzaminus, gaudavo lietuviškai ir lenkiškai surašytą atestatą, suteikiantį teisę stoti į bet kokią aukštąją mokyklą. 1940 m. sausio 30 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas A. Smetona už nuopelnus Lietuvai Marceliną Šikšnį apdovanojo Vytauto Didžiojo trečiojo laipsnio ordinu.

(Dėkojome žurnalui „Istorijos“ ir gerb. Loretai Paškevičienei už informaciją)