Spaudoje debiutavo 1985 m. eilėraščių publikacija žurnale „Pergalė“. Kiek vėliau, 1988 m., išleido pirmąją savo knygą – eilėraščių rinkinį pavadinimu „Šulinys“. Ji buvo apdovanotas Zigmo Gėlės premija, skiriama už metų geriausią pirmąją poezijos knygą. 1993 m. tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nariu. A. Marčėno kūryba taip pat yra spausdinta „Poezijos pavasario“, „Poetinio Druskininkų rudens“ ir kituose almanachuose.

Periodikoje bendradarbiauja kaip literatūrinės spaudos apžvalgininkas. Žurnale „Metai“, savaitraščiuose „Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“ yra paskelbęs daug eseistinių lietuvių literatūros apžvalgų ir kritinių straipsnių apie įvairius jos autorius, reiškinius. Lietuvių poezijoje atgaivino soneto žanrą.

Pirmųjų A. Marčėno rinkinių lyrika skaidri ir muzikali. Vėlesniuose greta silabotonikos atsirado verlibrai: ilgi sakiniai, pilni įterpinių, kartais nekasdieniškai iškilmingi, besiremiantys sapno ar regėjimo poetika, kuri leidžia derinti siurrealistiškai neįtikėtinus ir realybėje nesisiejančius vaizdus. Kartais užsidedama juokdario, kuris linksmina, kvailioja, šaiposi, bet ir sako tiesą, kaukė. Stilizuotas jausmingumas gesinamas ironija, sentimentalų poetizmą čia pat keičia ironiškas prozaizmas. Poetas daug dėmesio skiria eilėraščio skambesiui, rimui, ritmui, griežtoms, kanoniškoms formoms (yra parašęs modifikuotų sonetų vainikų), todėl jo kūrybą mėgsta dainuojamosios poezijos atstovai. A. Marčėnas – vienas iš nedaugelio lietuvių poetų, šiuolaikiškai rašydamas apie dabartį, laikosi formos reikalavimų. „Jis veikiau klasikinio tipo poetas. Tai lengvai suprantama, malonu skaityti paprastai, protingai ir labai dažnai, manau, tiesiog nuostabiai parašyta“ (Tomas Venclova).

A. Marčėno lyrika meditacinė. Gyvenimo prasmė – pats buvimas, gebėjimas išgyventi momentą. Ypatinga paskutinė A. Marčėno knyga „Ištrupėjusios erdvės“, pasižyminti itin plačiu lietuvių literatūros kontekstų sluoksniu. Tai vien iš naujai atrastų rytietiškų eilėraščių – tankų – sudarytas rinkinys. Beveik dviejuose šimtuose griežtos struktūros lakoniškų eilėraščių skleidžiasi kasdien patiriami išgyvenimai, dabartinio pasaulio ir žmogaus būsenos, aktualūs apmąstymai. Knygoje išsiskiria „sankalbų“ ciklas, tęsiantis poeto pokalbį su mirusiais meno žmonėmis.

Įvertinimas

1987 m. prizas už geriausią debiutą „Poezijos pavasario“ almanache.

1989 m. Zigmo Gėlės literatūrinė premija.

1994 m. Poezijos pavasario laureatas.

1999 m. Julijono Lindės-Dobilo literatūrinės premija

2005 m. Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija „už klasikinių vertybių ir šiuolaikiškumo dermę poezijos knygose“.

2008 m. Jotvingių premija.