Menininkai - Kazys Saja

332
saja elta

Kazys Saja

Lietuvių rašytojas, dramaturgas, prozininkas, įvairių kultūros leidinių straipsnių autorius, visuomenės veikėjas, Kovo 11-osios akto signataras.

 

Šešiasdešimtmetį skaičiuojantis Kazio Sajos kūrybos kelias tapo neatsiejama lietuvių literatūros, kultūros ir visuomeninio gyvenimo dalimi. Anot literatūros kritiko V. Kukulo, K. Saja savo kūrybos stiliumi tarsi pralenkė laiką. Jei 1975 m. Tarybų Sąjungoje būtų kas pripažinęs postmodernizmo srovę, tai pirmuoju atstovu neabejotinai būtų K. Saja su knyga „Po to, kai jie pavirto medžiais“. Rašytojo smulkioji proza – tai, ką vėliau visame pasaulyje išgarsino Lotynų Amerikos rašytojai, pradedant Gabrieliu Garsija Markesu ir baigiant 2010 m. Nobelio literatūros premijos laureatu iš Peru Mario Vargas Llosa.

1954 m. K. Saja baigė Klaipėdos Mokytojų institutą, vėliau studijavo lietuvių filologiją Vilniaus pedagoginiame institute. Studijuodamas Vilniuje, parašė apsakymų knygelę „Klumpės“ ir su ja atėjo į vaikų literatūrą. Tuo pat metu 1957 m. sulaukė ir dviejų savo premjerų: Akademinis dramos teatras pastatė komediją „Silva studentauja“, o Klaipėdos dramos teatras – „Septynias ožkenas“. 1958 m. rašytojas baigė studijas. Tuo metu jo pjesės buvo aktyviai statomos teatruose – „Pirmoji drama“, „Nerimas“, „Saulė ir stulpas“, „Jo ekselencija Vabalas“, „Gaidžio pentinai“. Debiutavęs kaip komedijų autorius, vėliau kūrė apsakymus, pjeses, komedijas, knygas vaikams. K.Saja – vienas produktyviausių lietuvių dramaturgų. Jis yra išleidęs per 30 knygų suaugusiesiems ir vaikams. Jo tekstams būdinga laisvamaniškumo, tautiškumo, humanizmo, kaimo, pagonybės, senolių išminties temų sklaida.

 

Kita veikla

Šiuo metu K.Saja užsiima ne tik kūrybine veikla, bet aktyviai dalyvauja visuomeniniame gyvenime, pasisako politiniais, socialiniais, etikos ir kitais svarbiais klausimais, karts nuo karto jo straipsniai pasirodo „Lietuvos žiniose“. Nedaugelis rašančiųjų dar yra apdovanoti ir gebėjimu įtaigiai kalbėti. Rašytojas Kazys Saja visuomet turi ką pasakyti, o jo balso tembras tarsi priverčia įsiklausyti ir išgirsti. Jo įdomu klausytis jau vien todėl, kad į žinomus dalykus jis sugeba pažvelgti kitaip, iš kito „kampo“, arba atkreipti dėmesį į tokius dalykus, pro kuriuos praeiname, nekvaršindami galvos, ar čia dar kažkas yra. Žingeidumas, smalsumas, (vienas iš rašytojo pomėgių – filmavimas), drąsa abejoti net didžiausiais autoritetais rašytojui Sajai neleidžia senti nei dvasia, nei kūnu.

 

Įvertinimas

1972 m. Respublikinė premija už apysaką vaikams „Ei, slėpkitės“.

1977 m. Žemaitės premija už apsakymų knygą „Po to, kai jie pavirto medžiais“.

1987 m. J. Grušo premija už dramą „Žemaičių piemuo“, nominacijoje „Geriausias metų kūrinys“.

1989 m. K. Kubilinsko premija už apysaką „Gvidono apsiaustas“.

1989 m. M. Valančiaus premija už pjesę „Žemaičių piemuo“.

1998 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu.

2000 m. – Lietuvos nepriklausomybės medalis.

 

(ELTOS nuotr.)

comments powered by Disqus

Siūlyk kandidatą!