(1925 m. kovo 4 d. † 2014 m. sausio 22 d.)
Lietuvos dailininkas vitražistas.
Profesorius – fenomenas lietuvių vitražo srityje. Dabar, kai Lietuvos vitražas krypsta į dizaino pusę, jo darbai turi žanrinę, siužetinę prasmę. Kūrybai būdinga optimizmas, ryškiai perteikta idėja, monumentalumas, vientisa raiški kompozicija, piešinio ir spalvos vienovė, dinamiškos formos, skriejančios figūros motyvas, raiški ritmika, sodrios kontrastingos spalvos (vyrauja mėlyna, geltona, raudona).
1946–1951 m. studijavo Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto Dekoratyvinės ir monumentaliosios tapybos katedroje. 1952 m. baigė LSSR dailės institutą (mokėsi pas Stasį Ušinską). Nuo 1953 m. buvo Lietuvos dailės instituto (dabar – VDA) dėstytojas, 1977–1985 m., 1993–1997 m. ėjo jo Piešimo katedros vedėjo pareigas, 1976 m. menininkui suteiktas profesoriaus pedagoginis vardas.
Pirmieji Kazio Morkūno darbai buvo pradėti kurti pokario metu, kai vyravo cenzūra, buvo varžomos ideologinės idėjos. Vienas iš jų – vitražas „Nenugalėtoji Lietuva“, esantis IX forto muziejuje, Kaune. 1953 m. vienas pirmųjų Lietuvoje sukūrė eksperimentinį vitražą iš kelių sulydytų plono stiklo sluoksnių. Ankstyvojo laikotarpio vitražams būdingas realistinis figūrinis piešinys su ornamentais („Taika žemėje“, 1955 m., „Jūratė ir Kastytis“, 1956 m., „Subatos vakarėlį“, 1959 m.), alegorijos, simboliai, dekoratyvi stilizacija („Mūza“, 1956 m., „Mergaitė“ 1960 m.). Nuo septinto dešimtmečio profesorius naudojo luitinį stiklą, sujungtą betonu, derino įvairias stiklo faktūras („Pirčiupis“, 1962 m.). Sukūrė vitražų pasaulinių parodų paviljonams („Himnas darbui“ – Monrealis, 1967 m., „Tarybinis jaunimas“ – Osaka, 1970 m.), dekoratyvių siužetinių (pasakos „Eglė – žalčių karalienė“ motyvais Druskininkų biuvetėje, 1956–1960 m.), spalvoto veidrodinio stiklo („Rytas“, 1960 m.) vitražų.
Naudojo konusinės formos stiklą (Kryžkalnio memorialo vitražai „Kova“ ir „Darbas“, 1972 m.; LSSR valstybinė premija, 1973 m.). Kūrė storo luitinio stiklo (Kauno IX forto muziejaus memorialo vitražai, 1984 m.; SSRS valstybinė premija, 1985 m.), plono stiklo („Saulės mūšis 1236 m.“, Šiaulių kino teatras „Saulė“, 1986 m., 27 vitražų ansamblis Švč. Mergelės Marijos gyvenimo motyvais, Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo katedra, 1996 m.) vitražo technika. Sukūrė 3 portretinius vitražus J. Baltrušaičio mokykloje Maskvoje, erdvinių vitražų Punsko mokykloje (abu 2005 m.), Utenos Dievo Apvaizdos bažnyčioje (2008 m.). Nepriklausomybės metais kūrė vitražus istorinėmis temomis, taip pat religinius – Vilkaviškio, Utenos bažnyčioms.
1978 m. menininkas sukūrė ir pirmuosius dabartinių LR Seimo rūmų vitražus. Sukūrė vieną didžiausių (180 m²) vitražų Lietuvoje – vitražą „Šventė“ (dab. LR Seimo rūmai I, Vilnius, 1981 m.). 2011 m. LR Seimo II rūmuose buvo atidengtas profesoriaus sukurtas vitražas „Žalgirio mūšis“.
Nuo 1953 m. dalyvaudavo parodose Lietuvoje ir užsienyje.
Įvertinimas
1973 m. LSSR valstybinė premija.
1974 m. LSSR nusipelnęs meno veikėjas.
1977 m. LSSR liaudies dailininkas.
1985 m. SSRS valstybinė premija.
1985 m. SSRS liaudies dailininkas.
2000 m. Gedimino 4 laipsnio ordinas.
(R. Jurgaičio nuotr.)