† Romualdas Granauskas
(1939 m. balandžio 18 d. † 2014 m. spalio 28 d.)
Lietuvos prozininkas, dramaturgas, eseistas.
XXa. antros pusės lietuvių rašytojo, realisto, moderniosios prozos atstovo, vadovėlinio „Gyvenimo po klevu“ autoriaus Romualdo Granausko kūryba nuspalvinta žemaitiško kolorito. Lietuvos sostinėje gyvenantis rašytojas dažnai vadinamas nykstančios senosios Žemaitijos kultūros metraštininku. Rašytojas sukūrė paminklą nykstančiam senajam kaimui, atskleidė agrarinės kultūros esmę, užčiuopė giliausias jos šaknis. Nacionalinės premijos laureatas R. Granauskas yra sukūręs ir kino scenarijų. Tai nepamirštami „Sodybų tuštėjimo metas“ (1976 m.), „Vasara baigiasi rudenį“ (1981 m.), „Neapykantos pamokos“ (1983 m.).
Vienas iš žymiausių R. Granausko kūrinių – apysaka „Gyvenimas po klevu“ (1988). Ji tapo lietuvių prozos atgimimo ženklu; jos motyvais 1988 m. sukurtas televizijos filmas.
Drauge su XXI amžiumi prasidėjo neįtikėtinai intensyvus autoriaus kūrybinio proveržis: „Raudonas ant balto“ (2000), „Duburys“ (2003), „Šunys danguje“ ir „Kenotafas“ (2005), „Rūkas virš slėnių“ (2007), „Trys vienatvės“ (2011), „Kai reikės nebebūti: mano draugo gyvenimas ir mirtis“ (2012), naujausia (2013 m.) novelių apysaka „Šventųjų gyvenimai“. Tad R.Granauskas per dvylika su trupučiu šio amžiaus metų sugebėjo parašyti ir išleisti lygiai tiek pat knygų, kiek per trisdešimt vienus praėjusio šimtmečio metus, skaičiuojant nuo debiutinės jo knygos „Medžių viršūnės“, išleistos 1969-aisiais.
Pagal kūrinių tematiką Granauskas būtų tradiciškiausias lietuvių kaimiškosios prozos kūrėjas, vaizduojantis žemdirbio pasaulį ir jo saulėlydį. Rašytojo meninis pasaulis, kartais vadinamas magiškuoju, tarytum iškrenta iš istorijos ir civilizacijos konteksto. Visas pasaulis tarsi yra paslaptingo gyvybės prado sklaida, tačiau jį vis labiau užgožia technologinės civilizacijos triukšmas ir chaosas. Jo kūrybai būdingi pastovūs gamtos ir buities vaizdai: kiemas, šulinys, medis, paukštis, saulėlydis – visa tai, kas amžina šalia žmogaus. R. Granausko prozoje – agrarinio pasaulėvaizdžio viešpatavimo laikas ir kartu jo griuvimas, irimas totalitarizmo sąlygomis, kai sparčiai daugėjo nužemintųjų – atplėštų nuo žemės, laisvės ir istorijos, nuo kūrybos, papročių ir paveldimų dorovės normų. R. Granauską galima vadinti genties agonijos ir agrarinės kultūros sutemų menininku. Taigi rašytojas tarytum išardo ir išskaido modernųjį individą, sumažina jo asmeninių jausmų reikšmę, įvairiausiais egzistenciniais ryšiais sujungia žmogų su jo aplinka, išskleidžia gyvenimą kaip santykių sistemą, o tai yra jau vėlesnio, posmodernaus mąstymo ženklai. R. Granauskas naujai įprasmina tradicinę lietuvių literatūros tematiką ir savo kūriniais žengia į XXI amžių.
Įvertinimas
Tarp daugybės apdovanojimų:
1995 m. Antano Vaičiulaičio premija už kūrinį „Su peteliške ant lūpų“.
1999 m. Rašytojų sąjungos premija už knygą „Gyvulėlių dainavimas“.
2000 m. Nacionalinė premija.
2004 m. Gabrielės Petkevičaitės-Bitės premija.
2012 m. pirmoji Jono Avyžiaus literatūrinė premija.
2014 m. Kūrybiškiausios 2013 m. knygos autoriaus premija.
(Petro Malūko nuotr.)