† Dm. mjr. Juozas Vainauskas
(1911 m. spalio 11 d. † 2015 m. vasario 10 d.)
Lietuvos karininkas, tarnavęs Alytaus Lietuvos Kunigaikštienės Birutės II ulonų pulke, atsargos majoras.
Karininko garbės kodekso riteris atsargos majoras Juozas Vainauskas tarnybai Tėvynės labui paskyrė daugiau nei pusę amžiaus. Garbingo amžiaus sulaukęs karininkas ilgą laiką buvo vienintelis išlikęs ulonas*, priklausęs garbingam ulonų pulkui, kuris XX a. pradžios Lietuvos jaunuoliams buvo tikrasis vyriškumo ir patriotinio auklėjimo pavyzdys.
Vienas vyriausių Lietuvos karininkų atsargos majoras Juozas Vainauskas gimė 1912 m. spalio 11 d. Gasčiūnų kaime (Joniškio raj.) gausioje ūkininkų šeimoje. Mokėsi Joniškio progimnazijoje, vėliau – Šiaulių mokytojų seminarijoje. 1935 m. įstojo į pirmojo Lietuvos Prezidento Antano Smetonos karo mokyklą Kaune, kurią baigęs 1938 m. gavo jaunesniojo leitenanto karinį laipsnį ir buvo paskirtas į Alytaus Lietuvos Kunigaikštienės Birutės II-ąjį ulonų pulką (dabar – Didžiosios kunigaikštienės Birutės batalionas).
Atsargos majoras J. Vainauskas – vienas iš nedaug išlikusių liudytojų, kurie Lietuvos kariuomenės gretose 1939 m. spalio mėnesį įžengė į devyniolika metų trukusį lenkų okupacijos Vilniuje istorinį tarpsnį. 1941 m. jis kartu su vadovaujama atskirąja transporto kuopa (109 vyrai) prisijungė prie 5-ojo bataliono, dar vadinto „pagalbinės policijos tarnybos batalionu“, o 1942 m. antrojoje pusėje buvo paskirtas 5-ojo bataliono 1-sios kuopos vadu ir šias pareigas ėjo iki pat bataliono išformavimo. 1950 m., kaip ir daugelis to meto karininkų, kovojusių prieš bolševikus ir padėjusių partizanams, buvo nuteistas 25-erius metus kalėti Sibiro lageriuose. Pritaikius amnesiją, 1955 m. buvo paleistas ir grįžo į Kauną.
Nuo 1998 m. dm. mjr. Juozas Vainauskas – Lietuvos Atsargos karininkų sąjungos narys, 1998–2001 m. pirmininkavo Lietuvos atsargos karininkų Kauno skyriui. Laisvalaikiu atsargos majoras mėgsta skaityti knygas, chorinį dainavimą, sprendžia kryžiažodžius. Majoro moto – nesipykti su likimu
Įvertinimai
J. Vainauskui suteiktas karininko garbės kodekso riterio vardas.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino I laipsnio medalis „Už nuopelnus Lietuvai“ (1998 m.).
LR krašto apsaugos sistemos medalis civiliams „Už nuopelnus“.
Lietuvos atsargos karininkų sąjungos medalis.
II laipsnio Santakos garbės ženklas už nuopelnus Kaunui.
J. Vainauskas taip pat yra gavęs Žiemos kautynių medalį Rytuose (1941-1942 m.), Narsumo ir nuopelnų II-sios klasės sidabrinį medalį Rytų šalių atstovams su žalia juostele, Demjansko skydą, II-sios klasės Karo nuopelnų kryžius su kardais bei daugybę kitų reikšmingų įvertinimų.
*Ulonai – lengvosios kavalerijos rūšis, atsiradusi XVIII amžiuje. Kareiviai buvo ginkluoti ietimis, pistoletais ar šautuvais, skiriamasis aprangos ženklas – keturkampė kepuraitė. Manoma, kad apie 1730 m. totorių kilmės pulkininko Aleksandro Ulano vadovaujamas LDK totorių pulkas buvo pradėtas vadinti ulonais pagal savo vado pavardę. Būti ulonu buvo didžiulė garbė, vėliau šis pavadinimas prigijo ir būriams, kuriuose tarnavo ir ne totorių tautybės kariai. Antrasis Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų pulkas Alytuje daugeliui Lietuvos jaunuolių buvo patriotinio auklėjimo ir vyriškumo mokykla.